Šokis

Šokis

"O ka hula, he mea i ho'omana'o ai ia 'oe aia ke aloha a ka u'i i loko ou." 

"Hula kaskart mums primena, kad esame gyvi meile, kad esame gyvi grožiu"

 

Havajuose hula šokama nuo neatmenamų laikų - tai neatsiejama polinezietiškos kultūros ir ypatingo gyvenimo būdo bei pasaulio sampratos dalis. Iki šiol Havajų hulos tradicijos puoselėtojai nesutaria, ar verta perduoti vakarų pasauliui šį Ramiojo vandenyno salų perlą. Ant vienos svarstyklių lėkštės priešininkų argumentai - vakariečiai hulą profanuoja, iš giliausias tradicijas bei dvasines šaknis turinčios vertybės daro pigiu seksualumu dvelkiantį kičą. Tuo tarpu hulos perdavimo šalininkai sako, kad šokis - tai dovana, kurios nevalia godžiai laikytis, pati hulos esmė yra atvira širdis bei dalijimasis. Būtent pastariesiems mes turim būti dėkingi, kad Vakaruose galim matyti hulą ne tik holivudiniuose filmuose ir vakarėliuose, bet ir praktikuoti kaip kūno ir sielos atgaivą.

 

Hulos istorija

Havajai – žiedų žemė. Sodrios žalumos ir vandenyno akvamarino fone raudonuoja švento ohia medžio šakos. Tarp švelnių, kraujo spalvos žiedų nuo smalsių akių slepiasi deivė Hi’iaka. Ji nenuspėjamos vulkanų deivės Pele jaunesnė sesuo ir hulos globėja.

Vieną rytą Hi’iaka pamatė mirtingą merginą Hopoe šokant hulą ant vandenyno kranto. Jos judesiai kilo ir leidosi tarsi bangos, rankos lingavo kartu su medžių šakomis, o širdis skleidėsi kvapniausiu žiedu. Hi’iaką taip pakerėjo nuostabus šokis, kad ji pakvietė Hopoe tapti jos drauge. Nuo to laiko deivė ir mirtingoji mergina tapo neišskiriamos.

Savo mielai draugei Hi’iaka pasodino ohia medžių giraitę, kuri tuoj pat apsipylė raudonais lehua žiedais. Net valdingosios vulkanų deivės Pele širdis suminkštėdavo, kai ši stebėdavo savo jaunesnę seserį su mirtingaja drauge šokant hulą. Jos žvilgsnis švelnėdavo, kūnas rimdavo ir lavos upės tapdavo nebe tokios grėsmingos.

Hulos pradžia skęsta amžių glūdumoje, mitų ir legendų kloduose. Hula šokama dievams, pasakojant jų istorijas, šokama valdovams, prisimenant jų darbus ir kilmę, šokama nuostabiai Havajų žemei, šlovinant jos kūrinius – kalnus, slėnius, medžius, gėles. Hulos šokėja savo kelią pradėdavo būdama nekalta mergaitė ir globojama patyrusios kumu (mokytojos) po ilgametės fizinės bei dvasinės praktikos 

išsiskleisdavo kaip brandi moteris ir šventos tradicijos puoselėtoja. Šį kelią dvasinėje plotmėje simbolizuoja mitas apie deivės Hi’iakos kelionę per visas Havajų salas.

Savo vyresniosios sesers Pele pavedimu Hi’iaka turėjo nukeliauti į tolimąją Kauai salą ir atvesti įnoringąjai deivei jos pamiltą jauną salos vadą. Įveikusi daugybę kliūčių, pabaisų, paaukojusi daug brangių dalykų Hi’iaka nuolankiai atvedė įnoringąjai Pele jos mylimąjį. Tačiau Pele, kamuojama pavydo savo pyktį išliejo pražudydama visa tai, kas Hi'iakai brangu - jos draugus, nuostabiąsias lehua giraites ir net jaunąjį vadą. Tačiau kelionės sunkumų užgrūdinta Hi’iaka, jau nebe ankstesnė nuolanki mergaitė, ji sugebėjo pasipriešinti  nežabotam sesers įniršiui ir prikėlė naujam gyvenimui savo meilę. Šis mitas apie mergaitės tapimą moterimi, apie ištikimybę, tyrą ir bebaimę širdį jau daugelį šimtmečių išlieka neišsenkančiu hulos šokių siužetų šaltiniu.

Pirmieji europiečiai, prisilietę prie havajietiškos kultūros daug ko joje nesuprato arba suprato iškreiptai, regėdami viską per šimtamečių draudimų, moralės normų bei savojo religingumo prizmę. Šventas hulos šokis jau pirmųjų britų misionierių buvo priskirtas šėtoniškai, ištvirkėliškai, barbariškai tradicijai ir, žinoma, uždraustas. Šis draudimas pirmą kartą iškėlė damoklo kardą virš hulos, tačiau Havajus valdančių karalių iniciatyva XIX amžiuje hula atgimė, buvo užrašyta daugybė giesmių bei choreografijų. Antrą kartą hulai rimtas pavojus iškilo jau amerikiečių kultūrinės invazijos laikais. XX amžiaus pradžioje Havajai traktuoti kaip pusnuogių gėlėmis pasidabinusių, nesunkiai prieinamų gražuolių kraštas, o hula prilyginta viliotiniui. Reklamos versle ir, žinoma, Holivude šis įvaizdis buvo plačiai tiražuojamas ir pačiuose Havajuose sukėlė hulos krizę. Vis gi hula išgyveno tiek draudimus, tiek profanaciją ir šiandien visiems, kurie pro holivudines ir turizmo industrijos suformuotas klišes geba žvelgti lyg pro stiklą, atskleidžia giliausius polinezietiškos pasaulėžiūros, gyvenimo meno, dvasingumo klodus.

 

Hulos filosofija

Tradicinė kahiko hula šokama pagal bugno ipu-heke ritmą ir giedojimą. Šokis perteikia mitologinį arba tautos istorijos siužetą (iki misionierių pasirodymo havajiečiai neturėjo rašto). Vėliau su europiečių atvykimu atsirado naujų instrumentų bei melodijų, o tuo pačiu ir naujas hulos stilius - auana. Auana - tai labai moteriška ir švelni hula, dažniausiai šokama pagal meilės dainas. Būtent šio stiliaus hula yra plačiau žinoma. Havajuose šokama tiek kahiko, tiek auana hula, pirmoji laikoma turinti daugiau galios ir sąsajų su protėviais, antroji - švelnia moteriškumo ir meilės išraiška. 

Abu hulos stilius vienija tai, kad šokėja visada rankomis pasakoja istoriją ir ta istorija yra ne tik pasakojama, bet ir išgyvenama. Garsi hulos mokytoja, kumu Helen Desha Beamer mokė šokėjas: "Leisk jausmams reikštis veide. Viskas, ką jauti, turi būti parodyta per tavo kūną. Jei šoki hulą apie asmenį, turi išstudijuoti tą asmenį taip gerai, kad atrodytų, jog jį pažįsti. Tavo jausmai turi būti taip smarkiai išreikšti, kad žiūrovai galėtų jausti to asmens buvimą. Tas pats pasakytina ir apie gyvūnus, augalus, gamtos reiškinius. Turi jausti jiems aloha (meilę, atjautą, rūpestį), suprasti juos dar iki tol, kol pradėsi juos šokti." 

Įsižeminimas. Polinezietiška kultūra, priešingai nei vakarietiška, iki šiol tebėra išlaikiusi glaudų ryšį su žeme. Gyvas suvokimas, kad žemė yra rūpestinga motina, gyvybinės energijos teikėja, maitintoja atsispindi huloje per savitą kūno laikyseną. Stovima pilna pėda, kiek sulenktais keliais ir visiškai tiesiu stuburu. Ši stovėsena sukuria mūsų kūne energetinį kanalą, kuriuo galime žemės teikiamą gyvybinę energiją (mana) kelti iki širdies centro ir dalintis ja su kitais.

Kūrybinio potencialo sužadinimas. Klubai – tai vieta iš kurios kyla mūsų kūrybiškumas. Aukščiausia, dieviška kūrybos  slėpinio išraiška – kūdikio sukūrimas moters iščiose. Vakaruose moterims šimtmečius kalama į galvas, o tuo pačiu ir į kūnus, kad laisvė klubuose susijusi su seksualiai nepriimtinu elgesiu. Rezultatas – intuicijos praradimas, saviraiškos baimė, fiziniame lygmenyje – nesugebėjimas pastoti, skausmingas gimdymas, ginekologinės ligos. Hulos kredo: nėra klubų, nėra hulos – kalba pats už save. Vakarietėms klubų išlaisvinimas – dažniausiai yra vienas didžiausių iššūkių mokantis hulos. Tačiau “prizas” už klubų išlaisvinimą pranoksta visus lūkesčius.

Širdies atvėrimas. Havajai – tai meilės žemė. Hula – tai širdies šokis. Gyvybinė žemės energija virsta dieviška kūryba klubuose ir besąlygine meile širdyje.  Tuomet per rankas - mūsų širdies pasiuntines - sklinda visam pasauliui. Neįmanoma šokti hulos su uždara širdimi, neįmanoma šokti hulos su pykčiu, pavydu, smerkimu. Šypsena, spindinčios akys, žvilgsnio švelnumas – tai ne sceninis šokėjos įvaizdis – tai širdies daina. Aloha.

 

Kumu Kealohalani, hulos mokytoja iš O'ahu salos Havajuose, sako:

"Hula – tai įžeminanti, gyvybę ir žemę apjungianti praktika, kuri apvalo protą, dvasią ir kūną. Visos tiesos, kurias mes turim patirti apie “pono” (havajiečių kultūrinė sąvoka, apibrėžianti  darnos, balanso, teisingumo, vieningumo su pasauliu būseną) gyvenimą gali būti atrastos per hulą.

Kuomet mes šokame hulą kaip šventą ar meditacinį šokį, ji atstato mūsų vienybę su kūnu. Šios vienybės pajutimo taip stinga šiuolaikinėje kultūroje, kurioje kūnas suvokiamas kaip objektas, juo dažnai esame nepatenkinti ar dar daugiau – kūno gėdimės.

Hula – tai jėga, kuri sujungia mus su fizine realybe – žeme, dangumi, jūra, vėju – su visais elementais. Elementais, kurių pajutimo mums taip trūksta šiuolaikiniame daugiaaukščių, asfalto ir automobilių pasaulyje.

Hulos praktika – tai nuostabi Havajų dovana pasauliui. Dalijimasis hula su visais pasaulio žmonėmis – tai dar vienas žingsnis visuotinės taikos ir dvasinio prabudimo link.


Hula įgalina mus susijungti su moteriškąja energija, kuri  užtikrina kiekvienos žmogiškosios būtybės balansą ir kurios pasigendame perdėm vyriškoje vakarietiškoje kultūroje. Hula turi galią balansuoti vyrišką ir moterišką energijas.

Kur jūs begyventumėte, kokiai etninei grupei bepriklausytumėte, koks kraujas jūsų venomis betekėtų – hula gali tapti jūsų gyvenimo dalimi."

Kumu Coline Aiu: "Hula - tai ne tik šokis, tai gyvenimo būdas. Hula gydo, ji turi galią stebuklingai atskleisti jūsų tikrąją savastį ir atrasti dovanas, kurias visą laiką turėjote."


 

Kas gali šokti hulą?

Hula - itin demokratiškas šokis, jį gali šokti visi: nuo trepsėti išmokusios trimetės iki dar galinčios klibinkščiuoti senolės, nuo laibakojės paauglės iki penkiagubai sunkesnės matronos. Net aukščiausio lygio šokėjos gali būti labai solidžių matmenų - tai nieko netrikdo. Reikia pasakyti, kad apvalios formos hulos šokėjai yra greičiau privalumas nei trūkumas. Manekeniškų standartų nualintoms vakarietėms -  tai tikra atgaiva. Moterys, kurios nedrįstų pasirodyti jokiame salsos, tango ar polkos vakarėlyje gali išreikšti save per šokį, atskleisti kūne slypinčią nuostabią rankų ir klubų plastiką. Hula tampa jų psichologe, gydytoja, o kartais net švelnia dietologe. 

Hula - tai šokis, kuriame procesas yra svarbesnis nei rezultatas. Fizinės galimybės neriboja emocinės ir dvasinės išraiškos. Visiškai normalu pradėti šokti sulaukus penkiasdešimties ar daugiau metų. Havajuose hula kaip gydanti praktika taikoma neįgaliesiems, šokama senelių namuose ar net įkalinimo įstaigose. Žmogus sėdintis invalido vežimėlyje gali praktikuoti hulą, nes yra būdas šokti atsiklaupus ar atsisėdus. Kad ir koks sustingęs būtų kūnas, kad ir kokia sužvarbusi širdis, hula veikia lėtai bet užtikrintai, tirpdo visus šešėlius, visas baimes, visas ribas. Reikalingas tik apsisprendimas ir kantrybė.

Hula išliktų tik fizinių pratimų lygmenyje be havajietiškos kultūros, gyvenimo būdo, istorijos, mitologijos bei dvasingumo pažinimo. Šokis tėra visumos dalis ir atplėštas nuo tos visumos tampa negyvu standartinių judesių rinkiniu. Dėl to kiekvieną šokį, kiekvieną judesį tenka studijuoti ne tik fiziniame, bet kultūriniame bei dvasiniame kontekste. Hula padeda suprasti iš kur mes atėjome, kas mes esame ir kur mes einame. Hulos praktikos devizu galėtų tapti šie žodžiai: "Palik tai, kuo manaisi esąs. Sugrįšk į tai, kuo esi iš tikrųjų. Mėgaukis šia kelione."

                            

Tikras hulos mokytojas - kumu - įgija žinias per ilgus mokymosi metus, tiesioginės perdavos būdu. Šiuo metu kumu galima rasti tik Japonijoje, JAV ir, žinoma, Havajuose. Europoje egzistuoja keletas hulos studijų, kuriose hulos moko daugiau ar mažiau pramokę šokti vietiniai entuziastai. Jei tos studijos turi galimybę, tai laikas nuo laiko pasikviečia kumu iš Havajų. Ši internetinė svetainė, skirta hulos populiarinimui Lietuvoje. Jos tikslas - sudominti, suburti hulos entuziastus į vieną bendruomenę ir suteikti jiems visas prieinamas galimybes šokti. Kol kas tos galimybės kuklios - dar anksti kalbėti apie kumu vizitą - tačiau  mes galim kartu mokytis ir patirti hulos, širdies šokio galią.

Visos didžiosios kelionės prasideda nuo pirmo žingsnio. 

    

STUDIJOS ADRESAS: Mindaugo 44, Vilnius

TELEFONAS: 868685880


 
© HULA.LT